burkelys

×burkelỹs (germ.) sm. (3^a) 1. pjautas, dar neskaldytas pagalys: Apipuvęs burkelỹs – klumpėm [daryti] netinka Kt. Per daug ilgaĩs burkeliaĩs pjaunate, netilps į mašiną (viryklę) Mrj. Duosi man burkeliùkų (lentos atliekų) KzR. 2. riebus, apskritas žmogus: Vaikas kap burkelỹs! Mrj. Toks burkelys gali ir bričką sulaužyti Brt.